Statinių išorinė žaibosauga

Po tiesioginio žaibo išlydžio į statinį tinkamai suprojektuotas ir įrengtas žaibolaidis turi priimti žaibo srovę ir nuvesti ją į žemę. Žaibo srovė turi nutekėti į žemę nepažeisdama saugomo objekto ir žmonių, esančių to objekto viduje ar išorėje.

Šiais laikais vis dažniau apsaugos nuo žaibo įrenginiams keliami nauji reikalavimai:

• žaibo srovės impulsinis elektromagnetinis laukas turi būti ribojamas objekto viduje;

• žaibosaugos įrenginiai turi būti estetiški ir derėti prie/iš įvairių medžiagų pastatytų objektų.

Žaibo priėmikliai

Žaibo priėmikliai gali būti laidūs objekto konstrukcijos elementai, t.y. natūralieji žaibo priėmikliai, arba apsaugai nuo žaibo įrengti laidininkai, t.y. dirbtiniai žaibo priėmikliai. Mažiausi laidžių elementų, naudojamų dirbtiniams žaibo priėmikliams, skerspjūviai turi būti tokie:

• cinkuotas plienas - 50 mm2

• aliuminis - 70 mm2

• varis - 50 mm2

Žemi žaibo priėmikliai yra standžiai tvirtinami prie stogo paviršiaus. Tai įmanoma, jei žaibo srovė tekėdama srovėlaidžiais termiškai nepažeidžia stogo dangos. Vertinant apsaugos nuo žaibo įrenginio srovėlaidžių temperatūros padidėjimo pavojų, galima naudotis duomenimis, pateiktais 3-oje lentelėje.

3 lentelė. Laidininkų temperatūros kitimas dėl žaibo srovės tekėjimo, priklausomai nuo srovėlaidžio medžiagos, jo skerspjūvio ir apsaugos kategorijos [15]

* - didėjant temperatūrai srovėlaidžiai gali nutrūkti arba išsilydyti

Nelaidžia medžiaga dengtuose statiniuose žaibo priėmikliai gali būti sudaryti iš laisvos strypų kombinacijos, įtemptų laidininkų arba tinklu ištemptų laidininkų. Apsaugai nuo žaibo naudojami laidūs elementai turi būti patikimai sujungti.

Naudojami šie sujungimo būdai:

• suvirinimas elektros lanku arba suvirinimas dujų aplinkoje;

• egzoterminis suvirinimas;

• sraigtinis arba gnybtinis sujungimas;

• kniedijimas, klijavimas arba įpresavimas, jei elementai nedengti izoliacia arba izoliacinė
danga yra plona.

Taip jungiant išvengiama kibirkščiavimo, galinčio sugadinti objekto konstrukcijas arba elektros ir elektronikos įrengimus. Jeigu pati konstrukcija yra gelžbetoninė su įtempta armatūra, reikia naudoti papildomus srovėlaidžius. Įtemptojo gelžbetonio armatūroje reikia vengti žaibo srovės tekėjimo strypais, nes tai gali padidinti įtempimą. Šiuo atveju rekomenduojama naudoti papildomus srovėlaidžius, ištiestus lygiagrečiai armatūrai.

Išlietuose gelžbetoniniuose elementuose armatūros strypai gali būti naudojami kaip žaibo priėmikliai. Tam tereikia tinkamų sujungimų ir patikimos trumpos grandinės žaibo srovei nutekėti. Jeigu gelžbetonio elementai neturi tokių sujungimų, juos reikia įrengti. Žemi horizontalieji žaibo priėmikliai ant statinio stogo turi sudaryti tinklą. Tinklo akies dydis priklausomai nuo apsaugos kategorijos nurodytas 4-oje lentelėje.

4 lentelė. Horizontaliųjų žaibo priėmiklių tinklo skyrelio dydis priklausomai nuo apsaugos kategorijos

Reikėtų atkreipti dėmesį į 5 m х 5 m dydžio žaibo priėmiklių tinklą, naudojamą objektuose, kuriems reikalingas apsaugos nuo žaibo įrenginys su 98 proc. apsaugos efektyvumu (I apsaugos kategorija). Horizontaliųjų nutolusių arba vertikaliųjų žaibo priėmiklių atveju apsaugos zoną galima nustatyti pagal apsaugos kampą arba fiktyvaus rutulio metodu. Į tas stogo paviršiaus vietas, kurių neliečia rutulys, nėra tiesioginio žaibo išlydžio pavojaus (1 pav.).

Atskiriems objektams arba objektų grupėms fiktyvaus rutulio metodu galima nustatyti vietas, į kurias gali įvykti tiesioginės žaibo iškrovos. Rutulio spindulys priklauso nuo apsaugos kategorijos (4 lentelė).

1 pav. Fiktyvaus rutulio metodu nustatytos apsaugos zonos